Tolimesnis lietuviškos klaviatūros tobulinimas ir nauraštis

Kompiuterinės klaviatūros įėjo į mūsų gyvenimus ilgam, daugeliui žmonių tai yra svarbi bendravimo, darbo, mokymosi bei pramogos priemonė. Klaviatūros reikšmė ateityje tik didės. Klaviatūros patogumas yra svarbus darbo našumui bei sveikatai.

Nors lietuviškas klaviatūros išdėstymas Ratisė ir leidžia lietuvių kalbai pasiekti ženkliai didesnį patogumą ir našumą informacinėse technologijose. Vis tik tai nėra lietuvių kalbos galimybių riba.

Taip pat, manau, kad tolimesnis lietuviškos kompiuterio klaviatūros išdėstymo tobulinimas jau yra neįmanomas be lietuviško raidyno ir rašybos šiokio tokio patvarkymo bei tobulinimo.

Turėti klaviatūroje 35 raides yra per daug (nepatogu, nepraktiška), o kelti angliškas raides į trečiąjį lygį yra nepriimtina dėl skaitmeninės įrangos vartojimo ypatumų bei anglų kalbos įsigalėjimo kaip papildomos kalbos. Kita vertus, nukelti lietuviškas raides į trečią-ketvirtą lygį ar rinkti per tęsties lygius taip pat yra nepraktiška: šios ypatingosios lietuviškos raidės yra per dažnos. Taigi, išeitis būtų mažinti raidžių kiekį, įtraukiant angliškas raides į lietuvišką raidyną vietoje kai kurių lietuviškų raidžių bei darant kelis kitus rašybos patobulinimus-pataisymus.

Galimi raidyno keitimai:

dviraidis CH keičiamas į Q;
V į W;
Ū į V;
C keičiama į dviraidį TS; skoliniuose C galėtų būti skaitoma kaip ⟨ts⟩ arba naujoviškai kaip ⟨š⟩, arba keičiama į K (atsižvelgiant į garso žodyje kilmę), pvz.: citrina ⟨tsitrina/šitrina⟩, stoikas — stoikizmas (stoicizmas), kentauras (centauras);
Š keičiama į C;
Ž keičiama į X;
Č, Š, Ž, Ū ir Ė raidės išimamos iš lietuviško raidyno;

Rašybos keitimai:

suminkštėjusio t+i(j) rašymas dviraidžiu či keičiamas į ti (arba tj, tai būtų kilminė rašyba, dviraidžio skaitymas esant reikalui galėtų priklausyti nuo tarmės), būnantis žodžio gale minkštasis č rašomas dviraidžiu tj, sudėtiniuose žodžiuose t/tj, pvz.: matiau ⟨mačiau⟩, Butkewitius ⟨Butkevičius⟩, akėtwirbalis/akėtjwirbalis (akėtvirbalis/akėčvirbalis), ypatj ⟨ypač⟩; dar kitaip, būnantis žodžio gale ir sudėtiniuose žodžiuose „perminkštėjęs“ t ⟨č⟩ galėtų būti visai niekaip išskirtinai nežymimas — visur paliekamas jo kilminis variantas su t ir tarimas kaip ⟨č⟩ būtų laikomas tarminiu (koks jis ir yra tenais).
suminkštėjusio d+i(j) rašymas triraidžiu dži keičiamas į di (arba dj, tai būtų kilminė rašyba, esant reikalui skaitymas galėtų priklausyti nuo tarmės), pvz.: gaudiau ⟨gaudžiau⟩;
č nekilęs iš suminkštėjusio t keičiamas į tc ⟨tš⟩ arba tiesiog į c ⟨š⟩ (kas kartais yra žodžio tarimo variantu, pvz.: gintcas/gincas ⟨ginčas/ginšas⟩);

Nauraščio raidynas

Minimaliai keičiant raidyną, atsisakant tik „paukščiuotų“ raidžių, turėtume 30 raidžių abėcėlėje ir klaviatūroje 32 raides (su W ir Q):

A Ą B C D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S T U Ų Ū V X Z.

Nauraštinio teksto pavyzdys:

Su či bei dži keičiant į ti ir di:

Jonas Biliūnas
Brisiaus galas

Caly diendarxio durų, ant didiulės spalių krūvos, guli senas Brisius — xilas, apxabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo xmogaus labai daxnai nebepaxįsta. Sunki senatvė ir jam: visų uxmirctas, apleistas. Patsai gerai jautia, kad maxai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amxinai merkia jo traickanotas akis, tatiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: clama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias Brisius ic guolio ir loja uxkimusiu mieguistu balsu.
— A tu, xabali, ar nenustosi!.. Savo xmogaus nemato, — girdi jisai paxįstamą balsą.
Susigėdęs ciepia bedantį snukį, inkctia gailiai, tartum atsipracydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susirietia guoly...
Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Daxnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos, jaunas būdamas, kadai vijo, ir jam pradeda regėti, kad tie priecininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko icsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!
Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik ic visų pusių ickalbinėjimo balsus:
— A tai xilis! Visai ickvaico.
Nexinodamas, kur dėtis ic gėdos, kelias jisai ic viduaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin.
— Kur velkies? Eik oran! — caukia ant jo.
Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon beeiti. Vertiau jau ant spalių gulėti: vis maxiau kitiems po kojom maicytis. Tiesa, troboj labai gera, pastalėj gulėti cilta. Bet kaulų grauxti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir tionai, jo senatvės pasigailėję, atneca jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne — tai icalkęs eina pacalėmis tokio maisto ieckotų, į kurį seniau ir xiūrėti nexiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...
O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsiginti nuo xmonių negalėjo. Su juo vaikai xaidė, jį ratiukuos įsikinkę vaxinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudiai suduodavo — xinojo, kad maxas ir silpnas ir maxa dar teicmano. Jį troboj kiekvienas į save caukė ir duona penėjo, mediotų su savim vedės. Ustovas ir varckės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nelėktų, galvijus saugotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Uxmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos tcerkasėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia; paskui paleidia Brisių ieckotų. Ir visados surasdavo, nors tasai ux pusvarstio eglės vircūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį, pakėlęs aukctyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo ic diaugsmo, cokinėdavo inkcdamas aplinkui ir, sugrįxęs į piemenis, ickicęs liexuvį, xiūrėdavo tai į juos, tai į krepcelius: xinojo, kad ic tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tatiau ir piemenys jį uxmirco...
Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo ceimininkas caudo, o jisai ic vandens neca. Ir tiek tų antių daug, tokios jos riebios! Primerkia Brisius akis ir saldiai xiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebis, ic tiesų priecais save ceimininką su caudykle ux petių pamatęs. Savo akimi nenori tikėti: turbūt, ir jį sapnuoja... Bet aickiai girdi, kaip tasai caukia:
— Sa, Brisiau, sa!
Tai, turbūt, ic jo, seno, juokias? Kam?
— Sa, Brisiau, sa! — vadina ceimininkas.
Brisius ciepia snukį, tartum norėdamas cyptelėti, bet tik kaxin kaip gailiai inkctia...
— Sa, Brisiau, sa!..
Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskui, ne taip, kaip pirma — jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs kaip koksai kaltininkas.
Ceimininkas eina ux klojimo laukan ir atsigręxdamas caukia:
— Sa, Brisiau, sa!..
Pamickėj sustoja. Brisius inkctia bailiai ir xiūri į xmogų tartum klausdamas, kam tionai jį atvedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo petių caudyklę, atsitolina nuo jo kelis xingsnius ir pradeda į jį taikyti...
Negali būti? Brisius netiki. Tai tik pasijuokti ic jo nori. Bet kam taip baisiai ic seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet ic baimės tupiasi ant paskutinių kojų,
ir per jo snukį rieda gailios kartios acaros.
Staiga ugnis ir baisus trenksmas — ir jisai griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga xmogus, turėdamas rankoj caudyklę...
Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai xmogus jį uxmucė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaixyti...

Ir či bei dži keičiant į tj ir dj:

Jonas Biliūnas
Brisiaus galas

Caly diendarxio durų, ant didjulės spalių krūvos, guli senas Brisius — xilas, apxabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo xmogaus labai daxnai nebepaxįsta. Sunki senatvė ir jam: visų uxmirctas, apleistas. Patsai gerai jautja, kad maxai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amxinai merkia jo traickanotas akis, tatjau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: clama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias Brisius ic guolio ir loja uxkimusiu mieguistu balsu.
— A tu, xabali, ar nenustosi!.. Savo xmogaus nemato, — girdi jisai paxįstamą balsą.
Susigėdęs ciepia bedantį snukį, inkctja gailiai, tartum atsipracydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susirietia guoly...
Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Daxnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos, jaunas būdamas, kadai vijo, ir jam pradeda regėti, kad tie priecininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko icsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!
Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik ic visų pusių ickalbinėjimo balsus:
— A tai xilis! Visai ickvaico.
Nexinodamas, kur dėtis ic gėdos, kelias jisai ic viduaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin.
— Kur velkies? Eik oran! — caukia ant jo.
Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon beeiti. Vertjau jau ant spalių gulėti: vis maxiau kitiems po kojom maicytis. Tiesa, troboj labai gera, pastalėj gulėti cilta. Bet kaulų grauxti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir tjonai, jo senatvės pasigailėję, atneca jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne — tai icalkęs eina pacalėmis tokio maisto ieckotų, į kurį seniau ir xiūrėti nexiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...
O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsiginti nuo xmonių negalėjo. Su juo vaikai xaidė, jį ratjukuos įsikinkę vaxinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudjai suduodavo — xinojo, kad maxas ir silpnas ir maxa dar teicmano. Jį troboj kiekvienas į save caukė ir duona penėjo, medjotų su savim vedės. Ustovas ir varckės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nelėktų, galvijus saugotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Uxmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos tcerkasėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia; paskui paleidja Brisių ieckotų. Ir visados surasdavo, nors tasai ux pusvarstjo eglės vircūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį, pakėlęs aukctyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo ic djaugsmo, cokinėdavo inkcdamas aplinkui ir, sugrįxęs į piemenis, ickicęs liexuvį, xiūrėdavo tai į juos, tai į krepcelius: xinojo, kad ic tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tatjau ir piemenys jį uxmirco...
Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo ceimininkas caudo, o jisai ic vandens neca. Ir tiek tų antjų daug, tokios jos riebios! Primerkia Brisius akis ir saldjai xiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebis, ic tiesų priecais save ceimininką su caudykle ux petjų pamatęs. Savo akimi nenori tikėti: turbūt, ir jį sapnuoja... Bet aickiai girdi, kaip tasai caukia:
— Sa, Brisiau, sa!
Tai, turbūt, ic jo, seno, juokias? Kam?
— Sa, Brisiau, sa! — vadina ceimininkas.
Brisius ciepia snukį, tartum norėdamas cyptelėti, bet tik kaxin kaip gailiai inkctja...
— Sa, Brisiau, sa!..
Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskui, ne taip, kaip pirma — jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs kaip koksai kaltininkas.
Ceimininkas eina ux klojimo laukan ir atsigręxdamas caukia:
— Sa, Brisiau, sa!..
Pamickėj sustoja. Brisius inkctja bailiai ir xiūri į xmogų tartum klausdamas, kam tjonai jį atvedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo petjų caudyklę, atsitolina nuo jo kelis xingsnius ir pradeda į jį taikyti...
Negali būti? Brisius netiki. Tai tik pasijuokti ic jo nori. Bet kam taip baisiai ic seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet ic baimės tupiasi ant paskutinių kojų,
ir per jo snukį rieda gailios kartjos acaros.
Staiga ugnis ir baisus trenksmas — ir jisai griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga xmogus, turėdamas rankoj caudyklę...
Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai xmogus jį uxmucė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaixyti...

Taikant visus keitimus, naujasis lietuviškas raidynas turėtų 31 raidę, be jokių papildomų nelietuviškų raidžių klaviatūroje:

A Ą B C D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P Q R S T U Ų V W X Z.

Tokio nauraštinio teksto pavyzdys:

Jonas Bilivnas
Brisiaus galas

Caly diendarxio durų, ant didiulės spalių krvwos, guli senas Brisius — xilas, apxabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dvmus, ir sawo xmogaus labai daxnai nebepaxįsta. Sunki senatwė ir jam: wisų uxmirctas, apleistas. Patsai gerai jautia, kad maxai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rvpinas dar bvti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amxinai merkia jo traickanotas akis, tatiau waiko nuo sawęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnvsta... Ir girdi per miegą: clama netoli, tartum eina kas swetimas... Sunkiai kelias Brisius ic guolio ir loja uxkimusiu mieguistu balsu.
— A tu, xabali, ar nenustosi!.. Sawo xmogaus nemato, — girdi jisai paxįstamą balsą.
Susigėdęs ciepia bedantį snukį, inkctia gailiai, tartum atsipracydamas, ir, paspaudęs uodegą, wėl susirietia guoly...
Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Daxnai troboj, widuasly gulėdamas, sapnuoja jisai wagį ar wilką, kuriuos, jaunas bvdamas, kadai wijo, ir jam pradeda regėti, kad tie priecininkai wėl dabar tyko: kelia jisai tada sawo seną galwą nuo kojų ir, tartum ko icsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!
Ir netikėtai, wagies wietoj, girdi tik ic wisų pusių ickalbinėjimo balsus:
— A tai xilis! Wisai ickwaico.
Nexinodamas, kur dėtis ic gėdos, kelias jisai ic widuaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin.
— Kur welkies? Eik oran! — caukia ant jo.
Ir Brisius nulivdęs dvlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon beeiti. Wertiau jau ant spalių gulėti: wis maxiau kitiems po kojom maicytis. Tiesa, troboj labai gera, pastalėj gulėti cilta. Bet kaulų grauxti wis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir tionai, jo senatwės pasigailėję, atneca jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne — tai icalkęs eina pacalėmis tokio maisto ieckotų, į kurį seniau ir xivrėti nexivrėjo. Taip ir skursta senatwėj...
O juk buwo jaunas ir jisai, stiprus ir wisų branginamas. Tada apsiginti nuo xmonių negalėjo. Su juo waikai xaidė, jį ratiukuos įsikinkę waxinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais wisai be reikalo jam skaudiai suduodawo — xinojo, kad maxas ir silpnas ir maxa dar teicmano. Jį troboj kiekwienas į sawe caukė ir duona penėjo, mediotų su sawim wedės. Ustowas ir warckės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nelėktų, galwijus saugotų. O kiek dar, jau senas bvdamas, juokų piemenims pridarydawo! Uxmes jie, bvdawo, ant Brisiaus galwos tcerkasėlį ir turi, o wienam pasislėpti liepia; paskui paleidia Brisių ieckotų. Ir wisados surasdawo, nors tasai ux puswarstio eglės wircvnėj bvtų pasislėpęs. Susekdawo jo pėdsakus, apuostydawo medį, pakėlęs aukctyn snukį, imdawo loti. Neidawo, kolei tasai nulips. Pamatęs nulipantį, nesitwerdawo ic diaugsmo, cokinėdawo inkcdamas aplinkui ir, sugrįxęs į piemenis, ickicęs liexuwį, xivrėdawo tai į juos, tai į krepcelius: xinojo, kad ic tenai bvtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tatiau ir piemenys jį uxmirco...
Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo ceimininkas caudo, o jisai ic wandens neca. Ir tiek tų antių daug, tokios jos riebios! Primerkia Brisius akis ir saldiai xiowauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebis, ic tiesų priecais sawe ceimininką su caudykle ux petių pamatęs. Sawo akimi nenori tikėti: turbvt, ir jį sapnuoja... Bet aickiai girdi, kaip tasai caukia:
— Sa, Brisiau, sa!
Tai, turbvt, ic jo, seno, juokias? Kam?
— Sa, Brisiau, sa! — wadina ceimininkas.
Brisius ciepia snukį, tartum norėdamas cyptelėti, bet tik kaxin kaip gailiai inkctia...
— Sa, Brisiau, sa!..
Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskui, ne taip, kaip pirma — jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nulivdęs kaip koksai kaltininkas.
Ceimininkas eina ux klojimo laukan ir atsigręxdamas caukia:
— Sa, Brisiau, sa!..
Pamickėj sustoja. Brisius inkctia bailiai ir xivri į xmogų tartum klausdamas, kam tionai jį atwedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo petių caudyklę, atsitolina nuo jo kelis xingsnius ir pradeda į jį taikyti...
Negali bvti? Brisius netiki. Tai tik pasijuokti ic jo nori. Bet kam taip baisiai ic seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, suwizginti uodegą, bet ic baimės tupiasi ant paskutinių kojų,
ir per jo snukį rieda gailios kartios acaros.
Staiga ugnis ir baisus trenksmas — ir jisai grivwa, sopulio perwertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga xmogus, turėdamas rankoj caudyklę...
Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai xmogus jį uxmucė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaixyti...

Ir či bei dži keičiant į tj ir dj:

Jonas Bilivnas
Brisiaus galas

Caly diendarxio durų, ant didjulės spalių krvwos, guli senas Brisius — xilas, apxabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dvmus, ir sawo xmogaus labai daxnai nebepaxįsta. Sunki senatwė ir jam: wisų uxmirctas, apleistas. Patsai gerai jautja, kad maxai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rvpinas dar bvti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amxinai merkia jo traickanotas akis, tatjau waiko nuo sawęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnvsta... Ir girdi per miegą: clama netoli, tartum eina kas swetimas... Sunkiai kelias Brisius ic guolio ir loja uxkimusiu mieguistu balsu.
— A tu, xabali, ar nenustosi!.. Sawo xmogaus nemato, — girdi jisai paxįstamą balsą.
Susigėdęs ciepia bedantį snukį, inkctja gailiai, tartum atsipracydamas, ir, paspaudęs uodegą, wėl susirietia guoly...
Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Daxnai troboj, widuasly gulėdamas, sapnuoja jisai wagį ar wilką, kuriuos, jaunas bvdamas, kadai wijo, ir jam pradeda regėti, kad tie priecininkai wėl dabar tyko: kelia jisai tada sawo seną galwą nuo kojų ir, tartum ko icsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!
Ir netikėtai, wagies wietoj, girdi tik ic wisų pusių ickalbinėjimo balsus:
— A tai xilis! Wisai ickwaico.
Nexinodamas, kur dėtis ic gėdos, kelias jisai ic widuaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin.
— Kur welkies? Eik oran! — caukia ant jo.
Ir Brisius nulivdęs dvlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon beeiti. Wertjau jau ant spalių gulėti: wis maxiau kitiems po kojom maicytis. Tiesa, troboj labai gera, pastalėj gulėti cilta. Bet kaulų grauxti wis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir tjonai, jo senatwės pasigailėję, atneca jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne — tai icalkęs eina pacalėmis tokio maisto ieckotų, į kurį seniau ir xivrėti nexivrėjo. Taip ir skursta senatwėj...
O juk buwo jaunas ir jisai, stiprus ir wisų branginamas. Tada apsiginti nuo xmonių negalėjo. Su juo waikai xaidė, jį ratjukuos įsikinkę waxinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais wisai be reikalo jam skaudjai suduodawo — xinojo, kad maxas ir silpnas ir maxa dar teicmano. Jį troboj kiekwienas į sawe caukė ir duona penėjo, medjotų su sawim wedės. Ustowas ir warckės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nelėktų, galwijus saugotų. O kiek dar, jau senas bvdamas, juokų piemenims pridarydawo! Uxmes jie, bvdawo, ant Brisiaus galwos tcerkasėlį ir turi, o wienam pasislėpti liepia; paskui paleidja Brisių ieckotų. Ir wisados surasdawo, nors tasai ux puswarstjo eglės wircvnėj bvtų pasislėpęs. Susekdawo jo pėdsakus, apuostydawo medį, pakėlęs aukctyn snukį, imdawo loti. Neidawo, kolei tasai nulips. Pamatęs nulipantį, nesitwerdawo ic djaugsmo, cokinėdawo inkcdamas aplinkui ir, sugrįxęs į piemenis, ickicęs liexuwį, xivrėdawo tai į juos, tai į krepcelius: xinojo, kad ic tenai bvtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tatjau ir piemenys jį uxmirco...
Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo ceimininkas caudo, o jisai ic wandens neca. Ir tiek tų antjų daug, tokios jos riebios! Primerkia Brisius akis ir saldjai xiowauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebis, ic tiesų priecais sawe ceimininką su caudykle ux petjų pamatęs. Sawo akimi nenori tikėti: turbvt, ir jį sapnuoja... Bet aickiai girdi, kaip tasai caukia:
— Sa, Brisiau, sa!
Tai, turbvt, ic jo, seno, juokias? Kam?
— Sa, Brisiau, sa! — wadina ceimininkas.
Brisius ciepia snukį, tartum norėdamas cyptelėti, bet tik kaxin kaip gailiai inkctja...
— Sa, Brisiau, sa!..
Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskui, ne taip, kaip pirma — jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nulivdęs kaip koksai kaltininkas.
Ceimininkas eina ux klojimo laukan ir atsigręxdamas caukia:
— Sa, Brisiau, sa!..
Pamickėj sustoja. Brisius inkctja bailiai ir xivri į xmogų tartum klausdamas, kam tjonai jį atwedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo petjų caudyklę, atsitolina nuo jo kelis xingsnius ir pradeda į jį taikyti...
Negali bvti? Brisius netiki. Tai tik pasijuokti ic jo nori. Bet kam taip baisiai ic seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, suwizginti uodegą, bet ic baimės tupiasi ant paskutinių kojų,
ir per jo snukį rieda gailios kartjos acaros.
Staiga ugnis ir baisus trenksmas — ir jisai grivwa, sopulio perwertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga xmogus, turėdamas rankoj caudyklę...
Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai xmogus jį uxmucė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaixyti...

Pastabos:

Raidžių C ir X skaitymas kaip ⟨š⟩ ir ⟨ž⟩ nėra koks naujoviškas negirdėtas dalykas, toks šių raidžių skaitymas esti kai kuriose kalbose.
W raidė garsui ⟨v⟩ žymėti buvo naudojama senesniame lietuviškame rašte.
Raidė V yra kilusi iš U raidės atmainos, ir nors jos skaitymas kaip ⟨ū⟩ yra kiek neįprastas dabartiniais laikais, istoriškai jis nėra nepagrįstas.
Suminkštėjusių D ir T kilminis rašymas kaip di ir ti irgi nėra naujas dalykas, taip rašė Vydūnas, iš esmės ⟨dži⟩ ir ⟨či⟩ lietuvių kalboje yra suminkštėjusių ⟨di⟩ ir ⟨ti⟩ tarminio tarimo variantai.
Q raidės skaitymas: kai skolintinio žodžio šaltinio kalboje rašomas q, raidė (jeigu nekeičiama į k) būtų skaitoma kaip ⟨k⟩.
Nesant galimybei ir esant būtinybei užrašyti ypatingąsias lietuviškas balses galima dviraidžiais: ą — ah, ę — eh, ė — ee, į — ih, ų — uh, pvz.: kah ⟨ką⟩, buweh ⟨buvę⟩, leelee ⟨lėlė⟩, jih ⟨jį⟩, juh ⟨jų⟩.
Prieg progai, mažinant raidžių skaičių žodžiuose, galima būtų palyginti vieną kurį lietuviškos gramatikos nelygumą, pavyzdžiui — pakeisti tariamosios nuosakos pirmajį asmenį senoviškesne lytimi (dar vis vartojama tarmėse): sakytiau ⟨sakyčiau⟩ → sakytau.
Ėė raidė ergonomikos (patogumo, praktiškumo) požiūriu yra nevykusi: raidė su nuolatiniu tašku viršuje yra prastas spendimas — ar rašant ranka, ar ir spausdinant priegaidę ant viršaus — bereikalingi keblumai ir neaiškumai. Ją galima būtų keisti į kokią kitą be taško (Ɛɛ?).
V į W keitimo trūkumas: dažnoka W tekste nelabai gražiai atrodo (kitas pasirinkimas būtų: Ū → W).
Bendrai imant, raidžių dizaino požiūriu: raidės žyminčios skirtingus kalbos garsus turi atrodyti aiškiai skirtingai. Tik raidė, kurios skaitymas laikinai pakinta kaitaliojantis žodžiui gali turėti tai žymintį uždėtinį ženklą (pavyzdžiui: kirtį, priegaidę). Taigi, raidės — Čč, Ėė, Ūū, Šš, Žž — nevykusios dizaino ir ergonomikos požiūriu.
Kiti tokio rašybos patvarkymo privalumai:
- šiek tiek sumažėja raidžių skaičius tame pačiame tekste;
- pagreitėja rašymas ranka (papildomų ženklelių dėliojimas ant raidžių lėtina rašymą ir skaitymą);
- rašyme ir teksto atpažinime bus daroma mažiau klaidų (mažiau labai panašių raidžių);
- „sveplas“ rašymo būdas išnyksta kaip reiškinys;
- pasidaro nuoseklesnė ir aiškesnė kaitomų žodžių šaknų rašyba;
- dingsta kirčiuotų Ūū (Ėė) atvaizdavimo bėdos;
- glaustesnės gretimos teksto eilutės nelips viena ant kitos.

Kirčiuotų raidžių įvedimo ypatumai

Į pagrindinį puslapį